Parengė prof. R. Pribuišienė, prof. V.Uloza
Otorinolaringologija (ORL arba LOR) - mokslas apie ausies ir viršutinių kvėpavimo takų (nosies, prienosinių sinusų, ryklės ir gerklų) klinikinę anatomiją, fiziologiją, tyrimo metodus bei ligas ir jų gydymą. Lietuviškas otorinolaringologijos sutrumpinimas yra ANG. Dėl išsiplėtusių diagnostikos ir intervencijos sričių (nuo kaukolės pamato iki jungo duobės), kai kuriose šalyse ORL imta vadinti galvos ir kaklo chirurgija.
Istorija. Pirmosios žinios apie kvėpavimo takų sandarą ir funkcionavimą bei ausies anatomijos pradmenis aptinkamos 400 metų p.m.e. Hipokrato darbuose. Vėlesniu laikotarpiu buvo pateikiami pavieniai kurios nors otorinolaringologinės anatominės srities ar su ja susijusios patologijos aprašymai. Neabejotinai žymus ORL istorijai Avicenos veikalas „Gydymo mokslo kanonas“ (1020), kuriame aprašytas uoslės sutrikimas, kraujavimas iš nosies, gerklų sandara ir balso klosčių judesiai, lėtinio otito diagnostika ir galimos komplikacijos.
Ryškiu ORL laikotarpiu laikomas XVI-XIXa., kuomet buvo ištirta ir aprašyta daugelis ORL anatominių sričių, fiziologiniai ryšiai tarp jų. Kai kurie LOR organai, ligos, tyrimo bei gydymo metodai iki šiol vadinami atradėjų vardais: Falopijaus veidinio nervo kanalas, Eustachijaus klausomasis vamzdis, Haimoro žandinis sinusas, Korti spiralinis organas vidinėje ausyje, Valsalvės klausomojo vamzdžio praeinamumo mėginys, Švarco simptomas sergant otoskleroze, Menjero liga, Barani kėdė sukimo mėginiui atlikti ir kt.
Neabejotinai naudingas ORL vystymuisi buvo vokiečių gydytojo F. Hoffmann (1841) sukonstruotas reflektorius su centre esančia skylute, kuris kasdieninėje praktikoje naudojamas iki šiol (1 pav.). Šį šviesą atspidintį veidrodėlį iš pradžių gydytojas laikydavo rankoje, vėliau - dantyse, pritvirtinus prie specialaus kandiklio. Tik po gero dešimtmečio (1853) kitas vokiečių gydytojas A. Troeltsch pasiūlė reflektorių tvirtinti prie kaktos.
|
| 1 pav. F.Hoffmann sukonstruotas pirmasis reflektorius (1941). |
Sukūrus reflektorių, buvo pasiūlyti netiesioginė gerklų ir nosiaryklės apžiūra veidrodėliu. Gerklų veidrodėlį 1854m. sukonstravo ispanas, dainavimo specialybės profesorius M. Garsia (2 pav.), nosiaryklės – čekas J. Czermak (1859).
|
| 2 pav. M. Garsijos 1854 m. išrastas gerklų veidrodėlis ir netiesioginė laringoskopija |
1865 m. anglas J.Brunton į klinikinę praktiką įdiegė savo sukurtą pirmąjį otoskopą (3 pav.).
|
| 3 pav. J.Brunton išrastas pirmasis otoskopas (1865). |
XIX a. antrąją pusę galima būtų laikyti klinikinės ORL formavimosi pradžia. Tuometinė ORL buvo skirstoma į dvi dalis: otologiją ir laringologiją. Chirurginėse klinikose buvo gydomi sergantys ausų ligomis, terapinėse – gerklų ligomis. 1873 m. A. Policerio iniciatyva Vienoje buvo įkurta pirmoji pasaulyje savarankiška ORL klinika. A.Policeris buvo garsus klinicistas, mokslininkas ir pedagogas. Jis yra mechaninės audiometrijos pradininkas, būgnelio vaizdų atlaso leidėjas.
Nuo XIXa. pabaigos ORL toliau plėtojama chiruginiai metodų ieškojimo, fiziologinių tyrinėjimų kryptimi. 1875 m. pirmą kartą pašalinamos gerklos (V.Billroth), 1880 m. – žandinio sinuso punkcijos (K.Ziem), 1904 m. – nosies pertvaros rezekcijos (G.Killian). Atkakliai vystėsi LOR endoskopiniai tyrimo metodai: 1895 m. įdiegta tiesioginė laringoskopija (A.Kirstein), 1897 m. – tiesioginė tracheobronchoskopija. Nuo 1922m. ausų operacijoms imta naudoti operacinį mikroskopą (Holmgren).
XX a. pradžioje atkakliai vystėsi klausos ir pusiausvyros analizatoriaus fiziologijos ir patologinių pokyčių diagnostikos metodai. 1920 m. sukonstruotas pirmasis audiometras, 1930 m. – užregistruoti klausos potencialai. Labiausiai pasižymėjusiems mokslininkams suteiktos Nobelio premijos: austrui E.Barany - už pusiausvyros analizatoriaus tyrinėjimus (1914), JAV piliečiui G.Bekesy – už hidrodinaminę klausos teoriją (1961).
XX a. antroje pusėje ištobulėjo ANG diagnostiniai ir gydymo metodai, susiformavo smulkesnės kryptys: otologija, otoneurologija, surdologija, audiologija, foniatrija, fonochirugija, rinologija ir kt. Ypatingai diagnostikai reikšmingi paskutinių dviejų dešimtmečių eigoje įdiegti tiesūs ir lankstūs fibroskopai, video sistemos, mikroskopai (4 pav.).
|
|
| 4 pav. Otorinolaringologinės patologijos diagnostikai ir operacijoms naudojami mikroskopai, tiesūs endoskopai. |
Diagnostika. Apjungus diagnostinę aparatūrą, šiuolaikinė otorinolaringologo darbo vieta panaši į kompaktišką tyrimų laboratoriją (5 pav.).
|
| 5 pav. Šiuolaikinė otorinolaringologo darbo vieta (Otopront). |
Didelę reikšmę ANG ligų diagnostikai turi ištobulėję ultragarsiniai, radiologiniai tyrimo metodai (kontrastiniai rentgenologiniai tyrimai, kompiuterinė tomografija su/be kontrasto), branduolių magnetinis rezonansas (BMR) bei pozitronų emisijos tomografija (PET). Erdviškai sumodeliuoti patologinį procesą ir saugiai jį pašalinti padeda trimačių kompiuterinių vaizdų panaudojimas.
Šiuolaikinėje ANG ligų diagnostikoje didelis dėmesys kreipiamas organo funkcijos kokybiniam ir kiekybiniam įvertinimui. Tam naudojamos kompiuterinės programos bei prietaisai, leidžiantys objektyvizuoti funkcinius tyrimus, juos išsaugoti, vertinti dinamikoje. Tokiu būdu vertinama balsinė funkcija ir balso klosčių virpėjimas (kompiuterinė akustinė balso analizė, fonetografija, spektrinė analizė, glotografija, vaizdolaringostroboskopija ir kt.), pusiausvyros analizatoriaus funkcija (vaizdoelektronistagmometrija), klausos slenksčiai (smegenų sukeltų potencialų tyrimas, otoakustinė emisija ir kt.), pratekančio oro per nosį kiekis (rinometrija) ir kt.
Gydymas. Daugelis ANG ligų yra gydomos konservatyviai. Šio metodo veiksmingumui neabejotinos reikšmės turėjo naujų medikamentų (sisteminių dekongestantų, intranazalinių gliukokortikoidų, plataus spektro antibiotikų ir kt.), šiuolaikiškų reabilitacinių priemonių įdiegimas į klinikinę praktiką (pvz: skaitmeniniai klausos aparatai, trachėjos-stemplės protezai, elektroninės gerklos).
Chirurgiškai gydoma nemaža dalis ANG ligų. Be įprastinių operacijų (adenoidotomijų, tonzilektomijų, septoplastikų, lūžių repozicijų, prienosinių sinusų operacijų, mastoidektomijų, timpanoplastikų, ekstirpacinių ir plastinių gerklų operacijų, onkologinių operacijų ir kt.) otorinolaringologai šalina kaklo darinius, kai kuriuos galvos smegenų ir kaukolės pamato navikus, drenuoja giliuosius kaklo pūlinius, atlieka kietojo smegenų dangalo plastiką, chirurgiškai gydo ašarų kanalų stenozę, išverstakumą ir kt. Šiuolaikinė ORL neįsivaizuojama be plastinės-estetinės chirurgijos: chirurgiškai koreguojamos atlėpusios ausys, nosies deformacijos, audinių defektai po išplėstinės onkochirurgijos ar traumų. Visose ORL chirurgijos kryptyse vyrauja funkcinės chirurgijos metodai, t.y. operacijos metu mikroskopo kontrolėje tausojančiai pašalinamas ligos židinys, išsaugant ar pagerinant organo funkciją (klausą, balsą ir kt.).
ANG operacijoms naudojamas CO2 lazeris, pakitusius audinius susmulkinantys ir susiurbiantys prietaisai (debrider), radiodažnuminė energija ir kt. Ženklus žingsnis chirurgijoje yra transoralinės robotinės chirurgijos (TORCH) atsiradimas. TORCH leidžia atlikti didelės apimties operacijas transoraliai: pašalinti sunkiai prieinamus ryklės ir gerklų navikus be išorinių pjūvių, apatinio žandikaulio ar gerklų perskėlimo, išvengiant tracheostomos, ženkliai sumažinant pooperacinį ligotumą bei gydymo laiką. Populiariausi TORCH srityje - DaVinči robotai (6 pav.).
|
| 6 pav. Transoralinė robotinė chirurginė įranga. Daugiau galite sužinoti |
Dabartinė techninė įranga (7 pav.) leidžia matyti ANG operacijų eigą ir besimokantiems gydytojams.
|
| 7 pav. Gerklų mikrochirurginė operacija, naudojant operacinį mikroskopą bei vaizdo sistemą. |